Kartais sustoja laikas ir pagalvoji, kad nebežinai ko nori. Kai buvai įpratusi, kad visas gyvenimas yra suplanuotas, jog žinai kaip viskas bus, pasidaro labai nebemiela, kai visa tai sudūžta. Nebežinai, kas esi, nebežinai ko nori, o ko ne - viskas tiesiog susipainioja galvoje lyg siūlai, ir atrodo, kad atpainioti negali niekas, tik žirklės. Tada nebesinori nieko galvoti, tik užsimiršti, pamiršti viską ir visus, kas buvo ar yra tavo gyvenime. Norisi tiesiog gyventi, nors to nebemoki. Nebemoki normaliai džiaugtis tuo ką turi, nes nežinai ar tai yra tikrai tai, ko tu nori. Nieko nebežinai, nes nebežinai, kas esi. Viskas pasidaro taip sudėtinga ir painu, kad norisi grįžti į vaikystę, kai didžiausias rūpestis buvo tas, kad tėvai neleidžia žaisti lauke iki vėlumos.