Kartais norisi kur nors pabėgti, turėti tokią vietą, kur nevaikščiotų žmonės, kur niekas tavęs nerastų, kur galėtum ramiai pabūt su savo mintimis ir niekas savo buvimu to neterštų. Panašią vietą turiu namie - ant
geležinkelio tilto. Norint ten nukeliauti, reikia keliauti geležinkeliu arba aplinkeliu. Aš renkuosi geležinkeli. Gal dėlto, kad nuo vaikystės vaikščioju jo bėgiais, nebijau būti partrenkta traukinio, nors ir labai tikėtina, ypač kai užsižiopsai į upę. Keliaujant geležinkeliu, matosi daug pažįstamų vietų: namų, laukų, kitas tiltas... Tiesiog atrodo, kad keliauji prisiminimų keliu. Nuo tilto gali žiūrėti į gana sraunią upę, kurioje esu skendusi, gali žiūrėti į kitą tiltą, kuris t.p. sukelia nemažai prisiminimų. Tik viena bėda - kartais pro ten vaikšto žmonės. O taip norėtųsi visiškos ramybės ir privatumo. Tikriausiai man to norisi, nes gyvenau bute, kuriame visada yra žmonių ir labai retai pasitaikydavo proga pabūti vienai. Norėčiau ir Vilniuje rasti panašią vietą...